Gyvenau ir dirbau dideliame megapolise.
Taip nutiko, kad nusprendžiau pakeisti profesiją.
Dėl to išsikėliau į mažą Dievo pamirštą miestą.
Bet kokie čia geri ir atjaučiantys žmonės.
Jautimas, kad pakliūvau į didelę šeimą, kur visi pažįsta vienas kitą.
Tai toks kontrastas po pilkos ir nykios sostinės, kuriame jautiesi vienišas tarp milžiniškos minios žmonių.
Ir va mano miestas man vėl padarė gerą reikalą.
Gyvenu miesto centre, o dirbu kaimo mokykloje.
Ją pasiekiu autobusu.
Ir va, kaip paprastai, išeinu iš namų ir staiga suvokiu, kad neturiu grynų, bankomatas yra toli.
Man viduje viskas krito, nes bijojau pavėluoti mokyklon.
Nežinojau, ką daryti, surenkau visus smulkiousius pinigus, bet vis tiek neužtenka. Aš panikoje!
Galvoju, nu kas, teksia prašyti kad davažiotų tiesiog taip.
Man buvo labai gėda apie tą prašyti, bet pasirinkimas buvo nedidelis.
Ir čia įsidrąsinu, prieinu pas konduktorių, aiškinu padėtį. Ir...
Ji atsakė: "Žinoma, koks klausimas?!" Ir viskas...
Jokių pasmerkiančių žvilgsnių, jokių klausimų.
Aš atsisėdau tylomis, mąstydamas, kad pasaulis betgi nebeviltiškas.
May 2017
투표하세요! 